Žmonės dažnai sako, „veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi“, o tai reikštų, kad neįveikęs mokyklos katakombų ,nebūsi nei policininku, nei mokytoju, nei daktaru, nei politiku, net nei kokiu nors politiniu šventabezdžiu. Skirtumas tas, kad norint būti daktaru, vaistininku ar mokytoju reikia jau mokykloje šį tą išmokti ,o norint būti politiniu šventabezdžiu, pakanka išmokti politiškai bezdėti, kuo įžūliau, tuo sėkmingesnė karjera nusimato.
Jei sugebėsi skleisti atitinkamą politinį kvapą, gali būti apsivogęs, inteligentiškai prasigėręs, susisaistęs korupciniais ryšiais, karjera valstybės valdymo sistemoje vis tiek garantuota. Padorumo matmuo politikui neegzistuoja, čia tau ne kokia Jungtinė karalystė, kur už dviejų metų, mūsų akimis nereikšmingas nuodėmes, premjerui tenka palikti postą.
Kai kurių mūsų politikų chamizmas ir debilumas labai išvargino tautą. Svarbu tinkamą dvokelį skleisti, kuris derėtų prie valdančios daugumos kvapo ir galėsi juokinti žmones LRT ekrane. Neabejotina, ačiū Dievui, pasitaiko ir garbingų išimčių. Šį kartą politinio debilumo, o gal ir tam tikro sąmokslo aukomis tapo jaunimas, abiturientai, didelės jų dalies gyvenimas pastatytas ant kortos. Kritinė masė neišlaikiusių matematikos egzamino verčia susimąstyti, o kur „šuo pakastas“? Bus puolami mokytojai, mokyklų vadovai, bet iki neįgalumo nugyvenę švietimo politiką „ereliai“ liks teisūs ir visažiniai, toliau „ugdys kompetencijas“, nelabai žinodami nei kas tai yra, nei kaip tai daroma. Aš juos vadinu kūmo berno brolio vaikais, kuriems reikia prestižinio darbo.
Mūsų pakankamai demokratiškos politinės sistemos sąranga leidžia tiesiog iš gatvės žmonėms atsidurti atsakingose pareigose tose srityse, kur jie neturi nei mažiausio supratimo, nesugeba pajausti realios situacijos. Nuo sovietmečio tebesitęsiančios reformos, nežinant jų galutinio tikslo, išvargino visuomenę. Daugeliu atveju žmogui, norinčiam patekti pas šeimos gydytoją, reikia laukti porą savaičių, nusiperka žmogelis arklio tepalo ir laukia. Nemanau, kad tai vyksta dėl gydytojų kaltės, bet taip yra. Švietimo sistemoje vis kažką ugdome, o jaunuoliui turi būti aišku, kad norint pasiekti rezultato, reikia dirbti, o nebūti tik ugdomu.
Mokytojai pastoviai ujami, tai paveldas iš sovietmečio, ne visi geba tam pasipriešinti. Teko mokytojauti dar sovietmečiu, kartą , atėjęs budėti į mokinių vakarėlį, radau direktorės įsakymą, kad aš privalau budėti kieme, nors buvo 16 laipsnių šalčio, tamsu, mokykla buvo neramiame miesto rajone. Žinoma, atbudėjau, bet pirmadienio rytą įteikiau pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Tai buvo riba, kurios dėka suvokiau valstybės požiūrį į mokytoją. Klerkai bando kažko reikalauti iš mokytojo, ne visai aišku ko, bet kažko nori. Dalis mokytojų pasitraukė, jaunimas suvokia, kad jie ne atpirkimo ožiai, kuriuos gali šokdinti politikai savo įgeidžiais. Mokykloje tiek darbų mokytojui, kad darbas su moksleiviu tampa antraeiliu. Nusigriebia klerkai kokią nuvalkiotą frazę ir ja terorizuoja mokytojus, sistema neleidžia mokytojui išmokyti mokinį dirbti.
Mokytojas turi turėti teisę būti savimi, o ne tokiu, kokio norėtų moksleivio močiutė ar dėdukas. Gerai prisimenu, kai kažkokia prakutusi močiutė, berods Kaune, visas valdžias sukėlė ant kojų, nes mokytojas drįso jos anūkui dvejetą parašyti. Prisiminkime šviesios atminties mokytojo Bronislovo Burgio istoriją... Jam tai kainavo gyvenimą.
Mokytojo negina įstatymas, mokytojas traktuojamas kaip paslaugos teikėjas, o paslaugos gavėjas visada teisus. Kodėl tokia suirutė ir ji įgauna lėtinę formą? Kol mokytojas valstybėje bus tik paslaugos tiekėjas ir bus vertinamas kaip paslaugos teikėjas, tol reikalai nepajudės iš vietos. Viena ministrė to pakeisti negali, nors dažnai mušasi kaip žuvis į ledą , siekdama pokyčių. Valdantieji nesuinteresuoti modernia švietimo sistema ir investicijomis į sistemą. Reikalui esant jie savo atžalas „ugdo“ užsienio universitetuose, o runkelių vaikams pakaks ir profesinių mokyklų, nes neišlaikiusieji valstybinio matematikos egzamino negalės pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą universitete, minimalų ir netgi vidutinį atlyginimą gaunantis pilietis nepajėgus mokėti už savo vaiko mokslą universitete. Taip paprastai išsprendžiama darbo jėgos problema už minimalų atlyginimą. Manau, kad savitiksliai verslas diktuoja švietimo politiką. Įdomu, o kieno iniciatyva ir interesais buvo sunaikintas Vilniaus edukologijos universitetas, bazinė mokytojų rengimo kalvė.
Ne taip seniai verslo šulai aiškino, jog Lietuvoje per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, valdantieji gėdinosi tam pritarti Europos kontekste. Surastas aplinkinis kelias darbininkų gretoms gausinti, emigracijai skatinti ir luominei visuomenei formuotis. Neieškokime kaltų mokykloje, ieškokime pačioje švietimo sistemoje, galimai veikiančioje pagal tam tikrus užsakymus, bet kažkodėl tai nesudomina nacionalinio saugumo strategų, jie galimai tebėra murzininkų idėjų svaigulyje. Esama švietimo sistema griauna valstybės pamatus. Švietimo politika tiek susikompromitavo, kad pedagogines studijas gali rinktis visi, kas nori bent keletą metų pastudentauti. Sovietmečiu Lietuvoje buvo pakirstas mokytojo autoritetas, o mūsų Lietuva kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju, tegul paslaugas teikia kitos įstaigos, tegul kai kurios ir nelegalios.
Profesorius Antanas Bučinskas