Vilija Malakauskienė: „Kartais sakau sau, kad stop savanorystei!“

Vilija Malakauskienė: „Kartais sakau sau, kad stop savanorystei!“

„Net sau sunku paaiškinti, kodėl aukoju savo laiką svetimų problemų sprendimui. Visgi, galiausiai pasidžiaugiu, kad stengtasi ne veltui, kad padėdamas kitiems, esi laimingesnis pats ir atrandi bendrystės pilnatvę“,- sako daugybę metų įvairiomis formomis savanoriaujanti klaipėdietė Vilija Malakauskienė.

Ji ir šiuo metu naujai kadencijai kandidatuojanti Klaipėdos vandens seniūnaitijos seniūnaitė, projektus tiek senjorams, tiek jaunimui talkinanti rašyti konsultantė. V. Malakauskienę puikiai pažįsta ir Klaipėdos miško kvartalo bendruomenė. Jos ieško ir miesto sporto atstovai, tačiau visai ne dėl moters gabumų, kuriai nors sporto šakai.

Papasakokite iš kur esate kilusi?

Gimiau ir augau Vilkaviškyje, ten baigiau Salomėjos Nėries vid. mokyklą, mūsų klasėje buvo sustiprintas matematinis mokymas Daugiau nei 95 proc. klasiokų įstojo į aukštąsias mokyklas, todėl visada galvoju, kad labai svarbu užtikrinti kokybišką lygiavertį švietimą ne tik didžiuosiuose miestuose, nes tokie patys Lietuvos vaikai auga ir mažesniuose miesteliuose. Papildomai baigiau Vaikų muzikos mokykloje fortepijono klasę. Mes su vyresniu broliu Dainiumi augome mokytojos ir ekonomisto šeimoje. Mūsų namuose visada buvo daug įvairių laikraščių, knygų, skambėdavo tėčio akordeonas ir dainos, kai kurios iš tremties prisiminimų. Tėvai visada buvo aktyvūs bendruomenėje, todėl prasidėjus Sąjūdžio laikotarpiui mes stovėjome Baltijos kelyje, džiaugėmės Laisvės paminklo atstatymu ir kt. Tai paskatino mokykloje su bendraminčiais dalyvauti Sąjūdžio grupės veikloje. Lietuvių kalbos ir literatūros pamokose man puikiai sekėsi, dainavau folkloro kolektyve, todėl buvau pakviesta į Respublikinę folkloro mokyklą, vėliau stovyklą, kurioje kartu su mokslininkais rinkome folklorą, o Lietuvių kalbos ir literatūros institute su 10 jaunuolių ruošėme baigiamuosius darbus.

Ryškiausi mokyklinių metų prisiminimai?

Vilija Malakauskienė

Man teko garbė rašyti darbą vadovaujant Norbertui Vėliui apie velnią sakmėse, mokintis iš kitų tautosakininkų, prisilieti prie surinktų archyvų, tai sustiprino mano domėjimąsi lietuvių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Būdama 11 klasėje važinėjau į VU Kauno fakultete organizuotą Etnografijos mokyklą, kurioje Baltų kultūros paslaptis pristatydavo Aleksandras Žarskus. Man kaip paauglei tai padėjo rasti svarbius atsakymus apie būtį, susipažinti su Rėdos ratu, daugybe tradicijų ir kt.  Kita vaikystės dalis sukosi daugiabučių kieme, kuriame gyveno patys išradingiausi vaikai, tarp kurių daug klasiokų. Mes buvome pilni gyvenimo, noro pažinti  tyrinėti, kurti ir pan. Statėme spektaklius, išsipildavome čiuožyklas, žaisdavome įvairiausius žaidimus, turėjome kirmėlių muziejų, organizuodavome varžybas. Virė gyvenimas, kuriame mokėmės susikurti planus ir susiorganizuoti veiklas, džiaugtis, padėti, organizuoti, dalintis, užjausti, kariauti ir kt. Nereikėjo mums dienos centrų, nes niekas nerūšiavo kieme iš kokios esi šeimos, visi tiko, nes mes buvome iš vieno kiemo. Labai džiaugiuosi, kad ir dabar keletas žmonių yra mano gyvenime.

Kaip rinkotės studijas? Ar pasiteisino?

Nors svajojau nuo 5-erių apie mediciną, turėjau pasiūlymą stoti į lietuvių kalbos studijas, bet atėjus laikui apsispręsti pasukau į tuo metu visiškai naują specialybę, kuri tuo metu buvo sukurta tik merginoms, t.y. Verslo administravimas KTU. Teko lankyti net 5 egzaminus: lietuvių, matematika, fizika, chemija ir anglų k. testas. Manau, kad universitete gavau  gerus pagrindus dirbti daugelyje sričių, nes suteikta daug bazinių žinių dirbti įvairius vadybinius administracinius darbus. Vienas iš įsimintiniausių dalykų universitete vokiečių organizuotas kelių dienų seminaras: moderavimo pagrindai-darbas su grupėmis, kuriame išmoktas technikas naudoju iki šiol. Ruošiau diplominį tema „Dviračių gamyklos Baltic Vairas reklamos strategija“. Besimokydama universitete ištekėjau ir baigusi mokslus išvykau į Šiaulius.

Įsimintiniausios jūsų veiklos akimirkos iš darbo su jaunimu Šiauliuose?

Šiauliuose praleidau intensyviausią savo gyvenimo periodą, bet jaunas žmogus spėja visur. Pirma darbovietė „Šiaulių aviacija“ Zokniuose. Administratorė, reklamos specialistė, vėliau ir personalo specialistė 50-imties žmonių kolektyve. Direktorius buvęs aukšto rango kariškis, kurio mėgstamiausias laikraštis buvo „Valstybės žinios“, nes jame spausdinami visi naujai priimti, pakeisti ir kt. įstatymai. Kartais atrodydavo keistai, kaip giliai jis nagrinėja įstatymus, bet kai sužinai, kiek daug sutaupoma išlaidoms už žemę ir kt. dėka turimų teisinių žinių, supranti, kad įstatymais būtina domėtis, mokėti juos skaityti, o ne tik aklai sekti parašytą tekstą.

1998 m. giminaitis Darius kreipėsi pagalbos, nes įsteigė jaunimo NVO, vėliau -  su bendraminčiais jaunimo organizacijų asoc. „Apskritasis stalas“. NVO sektorius gyveno pirmuosius žingsnius. Jiems reikėjo žmogaus, atsakingo už finansus, nes neturėjo samdymui lėšų. Baigiau buhalterijos kursus, kad tvarkyčiau finansus, o po darbo padėdavau jiems vykdyti kt. veiklas.

Išvykusi su projekto grupe į vieno iš projektų mokymus, grįžau atradusi labai mielą širdžiai veiklą. Profesionalūs vadovai dr. Artūras Deltuva, Žilvinas Gailius sugebėjo atverti duris sąmoningam dalyvavimui jaunimo veiklose, sumotyvavo veikti ir palydėjo, kad mūsų projektai būtų sėkmingi ir drąsiai imtumėmės naujovių. Nejučiomis pamilau neformalųjį ugdymą ir patyriminę metodiką. Nebuvo jokių jaunimo darbuotojų ir jaunimo politikos, tik plynas laukas, kuriame reikėjo tikinčių tuo ką daro žmonių ir begalybės darbo, darnos su savo komanda, kurią sudarė moksleiviai ir studentai.  Veikėme kartu strateguojant, imantis naujų ir nebandytų veiklų, siekiant svarbių jaunimui įstatymų priėmimo, dirbant atstovaujantį (lobistinį) darbą savivaldybėje, atstovaujant jaunimą įvairiose institucijose. Buvau su tais, kurie kūrė jaunimo politikos pagrindų įstatymą ir lobinome koordinatorių savivaldybėse atsiradimą.

Užsienio jaunimo atstovus labiausiai stebino jaunimo lyderiai, jie negalėjo patikėti, kad pritraukiame motyvuotą, mąstantį jaunimą. Man jie buvo ir yra: mylimi draugai ir geriausi kolegos, su kuriais buvo drąsu imtis pačių netikėčiausių iššūkių.

Kodėl svarbu pastebėti aktyvų jaunimą?

Neseniai turėjau diskusiją šiuo klausimu su viena socialinėje srityje dirbančia specialiste, kurios požiūriu visi gali tapti lyderiais, tik reikia duoti galimybę. Aš už galimybes visiems. Tačiau lyderystėje svarbu ne tik žinios ir atsakingumas, bet ir žodžių įprasminimas darbais, charizma, tarpasmeniniai santykiai, įžvalgumas, gebėjimas komunikuoti, turėti viziją, būti atspariu, turėti ambicijų  ir kt. Todėl labai svarbu pastebėjus jaunų žmonių tarpe daug lyderio savybių turintį jaunuolį, palydėti jį link sėkmės, nes jaunas, pilnas energijos  žmogus dažnai gali pasirinkti ir aktyvią veiklą gatvėje.

Darbo su jaunimu teko mokytis pačiai ir stiprino Jaunimo neformalaus ugdymo asociacija, kuri sukviesdavo vasarą į stovyklas ir mokydavo darbo metodikų. Tai buvo geriausia mokymų patirtis, kurią stengiausi perkelti į projektus, siekiant veiklų kokybės ir tikėtino teigiamo pokyčio jaunų žmonių gyvenime. Kai tapau  Valdybos pirmininke jau turėjau subūrusi šaunių moksleivių komandą.

Didžiausias pasiekimas jaunimo veikloje? Mane stipriai aplenkę komandos  jaunuoliai, sukūrę savo verslus ar dirbantys atsakingus darbus. Dažnam jaunimo veiklos buvo tramplinas, padėjęs išbandyti save įvairiose rolėse ir padėjęs pasirinkti ateities veiklos kryptis, ar net pakeisti profesiją.

Ar ėjote kada nors Šiauliuose į pasimatymą prie „Gaidžio“? Kurdami miesto įvaizdį jį atrestauravome ir pavertėme patraukliu turizmo objektu, kuris pasitinka miesto svečius giedodamas 12 kalbų. 20 metų lietuviškai skambėjo mano balsas: sveiki atvykę į Šiaulius. Miesto „Gaidžio“ renovavimo istorija turėjo ir linksmąją dalį, nes kaip ir visi kam reikia savivaldybėje bei autorius V.Puronas žinojo, kad mes jį ketiname tvarkyti. Niekas neprašė ir nerekomendavo parengti kokius dokumentus. Vieną dieną atvažiavo kranas ir „Gaidys“ išplasnojo. Staiga atsakingi žmonės susizgribo, kad mes jį išsivežėme be dokumentų, o kad dokumentą išrašyti,  jis turi būti įtrauktas į apskaitą, bet pasirodo jis neregistruotas. Yra įžymybė panosėje visiems, bet be dokumentų gyvena ir vėl giedoti ruošiasi (juokiasi)...

Atvykote į Klaipėdą, nes...

Po skyrybų turėjau finansinių įsipareigojimų, todėl išvykau į Angliją. Visgi, kai tik galėjau grįžau, nes visada norėjau gyventi Lietuvoje, todėl grįžusi ieškojau kur įsidarbinti. Būdama Anglijoje nusprendžiau, kad laikas palikti jaunimo veiklas ir susirasti stabilų darbą, kad kaip vieniša mama užtikrinčiau būtinus vaiko poreikius. Kadangi labai aktyviai dalyvavau vystant regioninę jaunimo politiką, tai supratau, kad noriu dirbti regioninės politikos srityje. Tuomet vyko konkursai Vidaus reikalų ministerijoje į regioninės politikos departamentą. Klaipėdoje gyveno draugė, miestas pajūryje, todėl dalyvavau konkurse ne tik į Šiaulius, bet ir į Klaipėdą. Tapau Sanglaudos skatinimo veiksmų programos vyriausiąja  specialiste Klaipėdos apskrityje, atsakinga už Klaipėdos regiono savivaldybių konsultavimą, regioninio planavimo būdu įgyvendinamų projektų stebėseną ir monitoringą, duomenų analizę, tarpinstitucini bendradarbiavimą, informacijos teikimą Klaipėdos regiono plėtros tarybai, teikiau pagalbą apskrityje vertinant Regiono projektinius  pasiūlymus. Pagrindinis darbas su 7 savivaldybių strateginiais, projektų įgyvendinimo skyriais. Įdomiausia būdavo padėti rasti sprendimus susidariusiose sudėtingose situacijose, tarpininkaujant, derantis, organizuojant tarpinstitucines grupes, vykstant apžiūrėti realią situaciją. Išeinant iš darbo strategas iš Kretingos sakė, kad mane rekomenduotų, nes sugebu atrasti  netradicinius sprendimus ir išeitis sudėtingose situacijose. Man patinka klausimus nagrinėti giliai. Tokiu būdu labai gerai susipažinau su Klaipėdos regionu. Mane žavėjo tuometinė regiono plėtros Taryba, jos vykdoma tikrai pažangi ir vieninga regioninė politika, žiūrėjimas strategiškai ir kompleksiškai į problemų sprendimą. Tuo metu apskrities vadovu buvo A. Burkšas, aktyviai telkdamas politikus atstovauti vieningai Klaipėdos regioną, palaikant vieni kitus Vilniuje,  kuriant ir įgyvendinant bendrus projektus, kad nebūtų jog viena savivaldybė nutiesia dviračių taką, kuris baigiasi kažkur laukuose, nes ten prasideda kitos savivaldybės ribos. Vykdavo karštos diskusijos, bet buvo stebinantis bandymas vieni kitus suprasti, atliepti poreikius, jei reikia padėti.

Savanoriavau ir čia. Padedama doc. A.Armaitienės sutikau padėti suburti pirmąją regiono turizmo tarybą. Jas sekė e-demokratijos, e-sveikatos darbo grupės, o kai pasiekėme, jog būtų pakeistas aprašas, kuris leistų įgyvendinti bendrą regioninį projektą, suburta grupė parengti projektą „Vakarų krantas“, kurio tikslas – parengti tikslingą ir ekonomiškai pagrįstą Klaipėdos regiono be variklio, lengvojo, viešojo ir vandens transporto sistemos optimizavimo ir plėtros koncepciją. Buvau iniciatorė ir programos autorė: Klaipėdos regiono savivaldybių darbuotojų, atsakingų už projektų, finansuotinų iš įvairių finansinių šaltinių, valdymą ir įgyvendinimą, mokymai. Šiuo projektu paneigėme mitą, kad visada mokoma vieno ir to paties, kad mokymai, tai veltui išmetami pinigai, nes apjungėme specialistus, kurie mokinsis, rengiant projektą, įvardinti tikruosius poreikius, kylančius klausimus, tobulintinas sritis, nes ir turint 20 metų stažą, visada kyla klausimų, dėl neatitikimų teisinėje bazėje, dėl naujų sprendimų būdų, nuolat trūksta specializuotos profesionalios pagalbos nuo kurios priklauso projektų kokybė. Nors programą paruošti buvo sudėtinga, bet kai labai užimti žmonės sako, kad buvo prasminga pasitobulinti ir gavo atsakymus į rūpimus klausimus, turėjo galimybę išdiskutuoti problemas su tokiais pačiais kolegomis, matai prasmę begalybei nemokamų valandų sudėlioti mokymų programas. Aš esu už tai, kad visa ta būtina investuoti į žmones, nes įgytos žinios naudojamos 25 metus, tai kuria vertę, suteikia motyvaciją, padeda pažvelgti į esamą situaciją su nauju požiūriu, padeda užtikrinti kokybę.

Ryškiausia patirtis darbe su Klaipėdos miesto savivaldybe įgyvendinant projektines veiklas.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įgyvendina ne tik vienai savivaldybei skirtus projektus, bet kaip didelis miestas gauna finansavimą steigti ar tvarkyti visam regionui skirtus stambius objektus, vykdo tarptautinę veiklą ir kt., todėl specialistams tenka dideli krūviai ir gal tai įtakoja, kad su projektų įgyvendinimu nuolat vėluojama, trūksta kokybės, ypač parengimo procese, o tada švaistoma energija klaidų taisymui ir problemų sprendimui. Savivaldybės pramoko derinti savo projektus tarpusavyje, bet savivaldybėje suderinti projektus, kurie vyksta vienoje teritorijoje, kaip vyko Rumpiškės kvartale, kol kas nerandama laiko, dėl to normalu, kad aukščiai nesutampa, padaroma žala anksčiau pradėtam projektui ir kt. Man vis dar atrodo labai neskaidrus procesas, kai tarp daugiaaukščių, kur neįmanoma rasti vietos parkavimui ar pan., staiga suformuojamas sklypas privačiam biznieriui pastatyti namą, kuris įforminamas kaip viešbutis, bet prekiaujama butais su mašinų parkavimu aptvertoje teritorijoje ir pan., lyg pabrėžiant čia daugybę metų gyvenantiems, kad išskirtiniams žmonėms turime galimybes kurti išskirtines sąlygas jau prichvatizuotame Jūsų kieme, o jų svečiai prireikus užims ir Jūsų parkavimo vietas neužtvertuose kiemuose.

Išbandėte save ir dirbdama su Klaipėdos jaunimu?

Nuolat tenka padirbėti su jaunimu. Mane žavi jaunatviškas maksimalizmas, naujos idėjos, veržlumas, nors dažnai trūksta elementarių vadybos žinių ir  patirties, dėl ko nedaugėja jaunimo organizacijų, daug tik dirbančių su jaunimu.

Džiugu, kad buvusi jaunimietė Agnė, gerai supranti jaunimo ar su jaunimu dirbančių organizacijų veiklos specifiką, tapo atsakinga savivaldybėje už darbą  su jaunimo organizacijomis ir teikia kvalifikuotą pagalbą.

Pastaruosius du metus dirbau organizacijoje, teikiančioje soc. paslaugas vaikams ir jaunimui, esantiems jautrioje situacijoje.

Buvote Klaipėdos vandens seniūnaitijos seniūnaitė?

Klaipėdos vandens seniūnaite buvau vieną kadenciją. Tai didelis iššūkis, nes beveik neturi jokių resursų ir nesi sprendimus priimantis asmuo savivaldybėje, o kai kurie žmonės nepajėgūs suprasti, net nenori pasiskaityti, ką gali seniūnaitis daryti, kokios jo atsakomybės ribos. Kartais įsivaizduojama, kad seniūnaitis tai yra tas žmogus, kuris ateina į savivaldybę ir ten laukia jo ištiestomis rankomis ir jo raštus iš karto skaito, nagrinėja. Ir visi puola spręsti. Taip nėra.

Buvau nusprendusi kaip ir daug kitų seniūnaičių nebedalyvauti seniūnaičių rinkimuose. Bet kažkas turi atstovauti teritorijos gyventojus, kelti esamas problemas, nes kitaip mūsų problemų niekas negirdės, todėl paskelbus pakartotinius rinkimus kaimynų paraginta užsiregistravau. Labai svarbu esant poreikiui padėti soc. rizikoje esantiems gyventojams, išgirsti jų poreikius ir užtikrinti pagalbos suteikimą.

Tapdamas seniūnaičiu tampi viešu asmeniu, turinčiu tikslą garbingai atstovauti tam tikros teritorijos gyventojų interesus, girdėti žmonių poreikius, kiek įmanoma profesionaliau konsultuoti, kreiptis argumentuotai į įvairias institucijas ir tai nėra pagrindinis darbas, o tik visuomeninis darbas po darbo. Tačiau atsiranda žmonių, kuriems tampi objektu į kurį gali nukreipti energiją, jei nori išlieti užspaustą pyktį, reikalauti poreikių tenkinimo, kurie nėra seniūnaičio kompetencijoje, nederindamas laiko reikalauti dalyvauti susitikime. Tai  apsunkina veikimą ir stipriai sumažina motyvaciją savo laisvalaikį kasdien skirti piktybiškai besielgiančių asmenų problemų sprendimui. Tuomet nereikia stebėtis, kad seniūnaitis dirbdamas trijuose mikrorajonuose, prioritetą skirs tiems, su kuriais yra pagarbūs santykiai.

Manau, kad kaip seniūnaitė dirbau sėkmingai, net pandemijos metu. Nebuvo laiko atsipūsti, nes vos ne kasdien kilo problemos Rumpiškės kvartale dėl renovacijos, dėl Ąžuolyno giraitės pertvarkymo projekto, Šilutės plente veikusių Nakvynės namų ir kt.

Labai didelį darbą socialinėje srityje nuveikėme kartu dirbdami su KMSVB „Kauno atžalyno“ biblioteka. Esu be galo jiems dėkinga už projekto „Kartu skanu“ iniciatyvą, Kaimynų dienos renginius ir daugybę iniciatyvų įvairiems bendruomenės skoniams.

Papasakokite apie savo veiklą Klaipėdos miško kvartalo bendruomenėje.

Veikla miško kvartalo bendruomenėje prasidėjo nuo pagalbos kolegai tapus seniūnaičiu. 2012 m. reikėjo pildyti pirmąsias projektų paraiškas, reikėjo pagalbos rengiant įvairius dokumentus. Buvo beprotiškas poreikis tvarkyti aplinką, kurioje labai trūko paprastų suoliukų, vaikams skirtos įrangos, smėlio dėžių ir kt.  Vėliau sugalvojome ir pasitarę su Šv.Kazimiero bažnyčios klebonu, pakvietėme senjorus į sekmadieninius susitikimus po mišių parapijos salėje. Pradėjome organizuoti įvairias veiklas. Vėliau išrinkus naujas seniūnaites Sigitą ir Danutę Kretingos gatvėje, pakvietėme jas prisijungti. Veiklas sėkmingai vykdėme kelis metus, susitikimuose skaitė paskaitas gydytojai, teisininkai ir kt.

Pirmi mieste sugalvojome vertinti teritorijos namų gėlynus ir paskatinti apdovanojimais geriausiai besitvarkančius, atkreipdami ir nesitvarkančių dėmesį, kad tik nuo mūsų priklauso kaip atrodo mūsų gyvenamojo namo aplinka. Didelė pagarba namų pirmininkams, kurie tai supranta ir darbščioms tvarkytojoms bitelėms, besirūpinančiomis aplinkos puoselėjimu. Kadangi seniūnaičiai taip ir neišreikalavo vaikų aikštelių priežiūros iš savivaldybės, net smėlio pakeitimo smėlio dėžėse, tuo rūpinosi seniūnaitis Antanas, o man teko sukti galvą, kaip rašyti projektus, kad galima būtų patenkinti bent dalinius gyventojų poreikius.

Kartais ir sau sunku paaiškinti, kodėl aukoju savo laiką svetimų problemų sprendimui. Bet ir šiandien gali sau parodyti, kad stengtasi ne veltui, nes treniruokliai, vaikams skirtos aikštelės ar įranga, dauguma suolelių yra nuoseklaus bendruomenės darbo rezultatas. O kai sulauki padėkos su  nuotraukomis, kuriose pražydę dovanoti augalai, širdį užlieja džiaugsmas, nes matai prasmę ir sukurtą rezultatą. Faktas, kad dabar net stovėdami prie savo skelbimų lentos laiptinėje,  kur sukabinti plakatai jei vyksta projektai, kiti aiškins, kad niekas jų niekur nepakvietė, o jei ką ir įrengė, tai tik savivaldybė. Tokie žmonės nemato kitų darbų, nenori būti už nieką atsakingi, bet noriai reikalaus kas jiems pagerintų gyvenimo kokybę, lyg visi jiems kažką skolingi.

Tiesa, buvo ir nesėkmės atvejų, kai tikėjome pažadais, kad jei bendruomenė pritrauks lėšų, tai savivaldybė prisidės, bet kai laimėjome Sporto rėmimo fondo projekto finansavimą 33 000 eur., deja, iš savivaldybės 10 proc. negavome, projekto teko atsisakyti. Tiesa, pažado atsakingi už miesto tvarkymąsi laikosi ir daugelis krepšinio aikštelių sutvarkytos.

Didžiuojamės kolegiška pirmininkų komanda. Susitikimuose bibliotekoje ne tik pabendraujame, bet vienas kitam padeda, pataria, teikia siūlymus. Ačiū Miško kvartalo bibliotekai, palaikančiai bendruomeniškumo idėją. Aš turbūt tapau vietinių bibliotekų fane. Už tai, kad jose pažįsta žmogų, žino talentus, suburia veikloms.

Savanoriauti nėra lengva. Kas jus motyvuoja?

Taigi savanoriauti pradėjau nuo 1998 m.. jaunimo organizacijose.  Pernai savanoriaudama pravedžiau su kolegėmis tris mokymus ciklus tėvams „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“. Patogiausia  savanoriauti senjorų organizacijose, nes jose žmonės, turintys patirtį, daug laiko sutaupai. Senjorams nereikia aiškinti, kur ir kokį dokumentą rašyti, kaip jis atrodo, kaip jis turi būti rašomas, kur nueiti, kaip atstovauti. Aiškinti elementarius dalykus visada būtina dirbant su jaunimu. O juos užaugini ir jie kaip paukščiai kelia sparnus skrydžiui. Į jų vietas ateina kiti. Kaip kažkada mano mama, buvusi mokytoja sakė, sunkiausia yra paleisti vaikus laikui atėjus, nes pamilsti, įpranti prie jų charakterių, pomėgių ir pan. Kartais sakau sau, kad stop savanorystei. Savanoriausiu tik tada, kai finansiškai stovėsiu labai gerai, kai tai bus pramoga. Bet tai turbūt skirta kitiems, nes jei neatsidaro durys, tai atsidaro langas per kurį pasiekia tie, kuriems reikia pagalbos dėl skirtingų priežasčių: kažkas nuskriaustas, kažkas neturi būtinų žinių problemai spręsti, kažkas vysto įdomią idėją... Nors esu nesportiška, bet kartais mane gaudo sportininkai, nes retas sportininkas popierinius darbus mėgsta (juokiasi).

Paskutinė organizacija, kurioje buvau vykdo senjorų dienos priežiūrą Klaipėdos rajone. Sužavėjo   bendruomeniškas elgesys.  Vadovas supažindino su 20 metų vienatvėje namuose praleidusiu vyriškiu, kuris lipdamas į autobusiuką labai džiaugėsi, kad dar ne savaitgalis ir jis praleis dieną kartu su kitais. O kiek tokių žmonių aplink mus? Gal reikia labai nedaug, kad žmogus pasiryžtų pabandyti įveikti vienatvę ir socialinę atskirtį. Bet tam turi būti žmonės, kurie imasi atsakomybės įvardinti kam rūpestis reikalingas, nes dažnai ypač senjorai gėdijasi atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje. Kartais matau ir piktnaudžiavimą savanoryste. Kai savanoriai įsivaizduojami kaip nemokama darbo jėga, neskiriamas dėmesys jų apmokymui, paliekami vieni su svetimomis problemomis, kai tampa patogu nesamdyti specialistų, nes kažkaip tuo metu užims savanoriai. Savanorystėje labai svarbus sąžiningumo aspektas ir motyvacija. Žmonės savanoriauja dėl pačių įvairiausių priežasčių. Bet norisi tikėti, kad dauguma vedini geros širdies.

Ko labai trūksta?

Aš vis dar manau, kad Klaipėdos skiriama per mažai dėmesio ir palaikymo Nevyriausybinių organizacijų veiklai, bendruomenėms. Klaipėdoje šiuo metu susikūrę labai daug bendruomenių, bet ar išaugo joms nors kokiu būdu parama? Ne. Koks finansavimą mieste skirtas demokratijos, visą gyvenimą mokymosi, lyčių lygybės, ekologijos ar kitiems klausimams mieste spręsti su NVO pagalba? Gal kaip nors skatinamos moterų ar vyrų organizacijos, daugiavaikių šeimų ar kitos organizacijos?

Kokias veiklas planuojate šiuo metu?

Gyvenime tenka nuolat dirbti pagal atskirus projektus, o tai nuolat besibaigiantis procesas, kuris taip pat lydi ir į naujas veiklas. Dabar svarstau pasiūlymą dirbti  kultūros srityje dirbančioje organizacijoje. Turiu retą progą šiek tiek laiko skirti  naujų projektų idėjų vystymui.

Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį.

Turiu sūnų Rimvydą, jau gyvenantį savarankiškai. Gyvenu su mama Gražina. Tėtis miręs, mamai vienai jau sudėtinga gyventi, todėl mudvi gyvename kartu. Jie mano didžiausi palaikytojai. Brolis Dainius su šeima gyvena Kaune, kaip ir daugelis tetų bei kiti artimieji.

Vis dar turime sodą Vilkaviškyje, kuriame mėgstame pasidarbuoti. Šiuo metu visos palangės pilnos pomidorų, agurkų, gėlių daigų. Mėgstu gėles, man jų žiedai teikia didžiulį džiaugsmą.

Kartais labai pasiilgstu folklorinių dainų, todėl gera, kai su vaikystės drauge Indra uždainuojame. Ką dar mėgstu? Vairuoti, plaukti, keliauti, skaityti specializuotą literatūrą, gaminti maistą.

Agnė Benetytė

Close