„Esu tiesiog geras žmogus – doras vyras, rūpestingas tėvas, paklusnus sūnus, rūpestingas brolis ir dėdė, aktyvus pilietis. Turintis gerą išsilavinimą, gyvenantis Lietuvoje. Toks žmogus, kokį atsiųsti tėvai prašo šventųjų. Kai aš šalia, žmonėms ramiau“,- taip save pristato mados, elegancijos ir etiketo žinovas, verslo komunikacijos dėstytojas, septynių knygų autorius, tinklaraščio „Vyrui.eu“ įkūrėjas, žurnalistas Giedrius Drukteinis.
Kaip jau supratote pokalbis apie rimtus dalykus su šia įdomia asmenybe nebus nuobodus, priešingai – intriguojantis ir įtraukiantis. Svarbiausia, kad jis turi savitą požiūrį į daugumą mūsų gyvenimo aktualijų, kaip politiką, rinkodarą, poreikį rašyti. Mažai kas žino, kad G.Drukteinio tėvas buvo pirmasis lietuvis tapęs Klaipėdos jūreivystės mokyklos vadovu. „Tai įvyko 1960 metais, ir mano tėvui, beje, tada buvo vos 23 metai!“,- didžiuojasi pašnekovas.
Esate etiketo specialistas, tad labai įdomu sužinoti apie etiketą daugiau: ar ir kaip jis kito bėgant amžiams, ar jo dar reikia šių dienų vis labiau laisvėjančiai visuomenei?
Jei etiketą laikote gražaus elgesio imperatyvu, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad gražaus elgesio kategorijų žmonijos istorijoje buvo ne viena – jų buvo trys: manieros, protokolas ir etiketas. Pati seniausia forma - manieros, kitaip, žmoniškumas atsirado dar priešistoriniais laikais, kai žmonės suvokė, kad būtina paisyti vienas kito interesų, gerbti asmeninę erdvę, savijautą, pojūčius ir t.t. Todėl istoriškai manieras mes įgyjame tiesiog augdami, iš savo aplinkos, be ypatingų pastangų ar mokslo. Protokolo paskirtis kita – pabrėžti socialinę hierarchiją ir priminti, kad aplinkoje yra už mus svarbesnių, vyresnių, ypatingesnių, todėl savo elgesį modeliuojame pagal jų elgseną. Na, o istoriškai jauniausia kategorija – etiketas yra toli gražu ne taisyklių rinkinys, kaip daug kas jį supranta, bet elgsenos sistema, padedanti mums minioje identifikuoti savo lygio, socialinės klasės ar išsilavinimo asmenis. Etiketas nedaro mūsų geresniais, bet parodo, kuris yra savas, o kuris yra tik prasčiokas, atsitiktinai patekęs į padorią kompaniją. Visuomenė gali laisvėti, kiek tik nori, ir žmonės turi laisvę viešai keiktis, valgyti pirštais ir kasytis tarpkojį, bet etiketas visada leis suartėti tiems, kurie to nedaro.
Buvote įkūręs Elegancija.eu...
Reikalingiausios kiekvienam vyrui informacijos portalą, vėliau pervadintą vyrui.eu. Jame yra sutalpinta apie tūkstantis mano parašytų tekstų, patarimų, pamokymų ir testų. Daugiau jo nebepildau ir greičiausiai jis tik virs virtualiu paminklu mano pastangoms nemokamai pasidalinti su kitais vyrais savo patirtimi (juokiasi).
Išleidote dešimt knygų: „Vietnamo karas“ (1993), „Ulsteris, mano širdis“ (1997), „Izraelis, žydų valstybė“ (pirmas leidimas 2005), „Kaklaraištis yra politika“ (Tyto alba, 2011), „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“ (2013), „Kodėl spaudžiam dešinę“ (Tyto alba, 2014), „Prekių ženklai: 50 sėkmės istorijų“ (Sofoklis, 2015). Kaip gimsta temos naujoms knygoms? Daugelio jūsų knygų neįmanoma rasti prekyboje, gal vertėtų susimąstyti apie pakartotinus leidimus?
Šiuo metu jau antrus metus rašau savo vienuoliktąją knygą, kurios net neplanuoju išleisti – apie rusą enkavedistą, 1941 metais atsiųstą į Lietuvą ir dalyvavusį baisiuosiuose Birželio trėmimuose, čia sulaukusio vokiečių įsiveržimo, likusio mūsų šalyje ir t.t. Seku jo gyvenimą nuo pat gimimo, 1917 metų revoliucijos, bandau sukurti visą jo asmenybės evoliuciją, gyvenimo tikslo ir prasmės paieškas, siekdamas atsekti, kaip buvo tampama tokiais žmonėmis. Rašau lėtai, labai atsakingai, itin kruopščiai, šmaikščiai, su daug net mane patį nustebinančių istorinių ir metodinių detalių – žodžiu, taip, kaip aš moku. Tai bus ypatinga knyga, nes rašau ją tik sau. Ir patiriu iš to didelį malonumą, kai nereikia skubėti priduoti kūrinio leidybai „iki knygų mugės“ ar verčiamam kitų įsipareigojimų. Rašau ir perrašinėju, nes man tai iš principo patinka. Kaip gimsta tokios temos? Tiesiog mano pasirenkamomis temomis niekas apie tai niekada nerašydavo, bent jau lietuvių kalba, tad nusprendžiu parašyti aš. Kalbant apie pakartotinus knygų leidimus – tai leidyklų, o ne autoriaus prerogatyva, jos ir sprendžia.
Gajus posakis: jei gali nerašyk, nes neva kas svarbiausia jau parašyta...
Manau atvirkščiai – rašyk, net jei ir negali rašyti. Rašymo, tegu ir netalentingo ar grubaus esmė – tai labai galingas stimuliatorius ugdyti savo kūrybiškumą. Nereikia bijoti rašytinio žodžio, gerai jį įvaldžius jis teikia malonumą - kur kas didesnį nei bet koks orgazmas.
Knyga „Prekių ženklai: 50 sėkmės istorijų“: rinkodara ir tiesa – ar tai suderinama?
Egzistuoja apie pusantro tūkstančio oficialių apibrėžimų, kas yra ta rinkodara, tačiau man labiausiai patinkantis yra paprastas: „rinkodara – tai reakcija į aplinkos sąlygas“. Kas yra tiesa? Tai, ką dauguma einamuoju momentu sutaria laikyti tiesa – nuo to ir priklauso, ar Žemė yra apvali, ar plokščia. Todėl rinkodara ir tarnauja momentinei tiesai, vadinasi, yra suderinama.
Knyga „Kaklaraištis yra politika“: šiuolaikinio vyro aprangos, stiliaus ir įvaizdžio vadovas. Knyga gal ir ne apie politiką, bet jūsų gyvenime ši sritis tikrai yra. Kam ji? Noras pakeisti pasaulį ar jį išgelbėti? Ar politika įmanoma be savanaudiškų tikslų?
Visada kartojau, kad vienintelė priežastis, kodėl žmonės tampa verslininkais, politikais, emigrantais, teroristais ar dvasininkais yra nepasitenkinimas esamu status quo. Pakeisti ar išgelbėti? Pagal dialektikos dėsnius, visas gyvenimas yra kova tarp seno ir naujo, todėl politikos paskirtis yra sunaikinti seną ir sukurti naują, tobulesnį. O kalbant apie savanaudiškus tikslus, manau, kad kiekviena mūsų gyvenimų akimirka yra persmelkta savanaudiškų tikslų, tačiau politikoje egzistuoja dar papildoma sąlyga – ją mes pradedame sau, bet visada ją baigiame kitiems.
Kaip pasirinkote narystę partijoje?
Spėju, kad turite omenyje mano narystę seniausioje ir garbingiausioje Lietuvos politinėje partijoje – Lietuvos socialdemokratuose. Šis Jūsų klausimas visame interviu bene trumpiausias, bet jis reikalauja ilgiausio atsakymo. Pradžiai, noriu priminti tokį nedidelį, gana keistai skambantį, bet esminį politinio gyvenimo dėsnį – ne žmonės renkasi partijas, o partijos renkasi žmones. Partijos, deja, nėra majonezo rūšys, kurias galima pasirinkti, o nuolat kintančių idėjų vienijamos bendrijos, tiesiogiai sąveikaujančios su likusių žmonių lūkesčiais ir viltimis, ir pritraukiančios naujus entuziastus, siekiančius dalyvauti tame procese. Aš suprantu, kad visuomenė gana paviršutiniškai suvokia partijų paskirtį, dažniausiai jas vertindama per oportunistinę prizmę, dėl ko ir atsiranda nepasitikėjimas jomis, tačiau partinių nuomonių ir vizijų įvairovė žymiai labiau yra reikalingesnė žmonėms, nei patys žmonės - partijoms. Todėl - ne aš radau tą partiją, bet partija rado mane.
Kalbant apie prasivardžiavimą keistu rusicizmu „komuniagos“ ar taisyklingesniu „komunistų išperos“ ar „komunistpalaikiai“ – esu tai girdėjęs, net iš savo aplinkos. Tiesa, dažniausiai akivaizdu, kad tokius istoriškai jau visiškai atrofuotus ar absurdiškus terminus žarstantis asmuo turi gilių ir sunkių psichologinių-emocinių problemų, todėl stengiuosi jo neaudrinti ir pasistengiu kuo greičiau nuraminti – dėkoju jam už jo politinę poziciją ir aktyvumą kiek įmanoma švelniau ir draugiškiau, tačiau į diskusijas net nesiveliu. Jei mus „komuniagomis“ pravardžiuojantis asmuo bent kiek orientuojasi erdvėje ir laike, naudojuosi proga mūsų partijos ir savo asmeniniams sociologiniams tikslams iš jo sužinoti, su kurio būtent istorinio periodo „komunistais“ tas asmuo mus sieja? Mat, XX amžiaus pradžios lietuvių komunistai (kalbant tik apie šitą etninę Lietuvos komunistų partijos narių dalį) savo doktrina ženkliai skyrėsi nuo Nepriklausomoje Lietuvoje veikusių komunistų, kurie savo ruožtu buvo kitokie nei lietuvių komunistai, tuo pat metu gyvenę Sovietų Sąjungoje ar dirbę Kominterne. Kurie daugeliu atžvilgių taip pat skyrėsi nuo pokarinės Lietuvos komunistų. Septintojo dešimtmečio lietuvių komunistai buvo kitokie nei jų bendrapartiečiai Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse, o ir tas laikais Lietuvos komunistų partijų, beje, buvo net dvi, ir jos labai jau ženkliai skyrėsi viena nuo kitos. Galbūt tas asmuo mus sieja su Vakarų Europoje veikusiais lietuvių kilmės eurokomunistais, o gal su Lenkijos Jungtine darbininkų ir valstiečių partija, tarp kurios narių taip pat būta nemažai lietuvių?
Jei mus „komuniagomis“ pravardžiuojantis asmuo akivaizdžiai yra skaitęs knygų ar klausęsis radijo laidų, naudojuos proga tiems patiems mūsų partijos sociologiniams tikslams iš jo sužinoti, kuriuos būtent Lietuvos socialdemokratus jis sieja su komunistais? Ar tuos, kuriuos ta pati komunistų valdžia uždraudė 1940 metais? Ar tuos, kurie pasirašė abu Lietuvos Nepriklausomybės aktus? O gal tuos, gimusius jau po 1974 metų, kuriems net ir labai norintiems, komunistais tapti jau buvo nebeįmanoma, nes jiems sulaukus pilnametystės, komunistų partjos veikla Lietuvoje buvo uždrausta?
Likimo ironija yra ta, kad beveik visose šalyse praktiškai visuose istorijos tarpsniuose nedaug ko komunistai nekentė labiau nei socialdemokratų. Pirmaisiais Lietuvos sovietizacijos metais, okupacinių komunistinių struktūrų dokumentuose, uždraudžiančiuose politinių partijų veiklą ar nurodančiuose, ką sunaikinti bei ištremti, socialdemokratai dažniausiai buvo nurodomi antri po tautininkų. Šiandien mus kažkas pravardžiuoja „komunistais“, tačiau tie patys komunistai jau 150 metų mus pravardžiuoja „buržuazijos pakalikais“ ar net įmantriau - „renegatais“ bei „socialfašistais“. Štai tarp tokių kūjų ir priekalų susivok, kad gudrus, kas tokie mes esame iš tikrųjų!
Žinoma, mūsų partijoje, kaip ir visose šalies partijose yra buvusių Lietuvos komunistų partijos narių. Gal ne tiek daug, kiek dešiniosiomis save vadinančiose partijose, bet vis tiek nemažai. Ar jie susivieniję ir slapta siekia pakeisti Lietuvos politinę santvarką? Ar jie skleidžia komunistinę propagandą ir ilgisi Lietuvos okupacijos? Ar jie nori atkurti Sovietų Sąjungą ir tremti savo tautiečius į Sibirą? Atsakymus į visus šiuos klausimus žinote patys, ir ką nors įtikinėti būtų taip pat banalu ir kvaila, kaip ir teigti, kad visi dešinieji – tai žydšaudžių palikuonys.
Jūsų parašyta knyga „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“: jų istorijos įtraukia kaip nuotykių romanas, o iš jų ieškojimų, klaidų, nuopuolių ir sėkmės galima daug ko išmokti. Į kokį lyderį lygiuojatės? Ar G.Drukteinį galima vadinti lyderiu?
Mano praeities lyderiai-flagmanai niekada nebuvo politikai, greičiau jau draugai ir artimieji. Kartais – dar ir sportininkai, kol sportas netapo galutinai komercializuota pramoga. Savęs lyderiu nelaikau, nors pažįstu daug žmonių, kurie mėgdžioja mano manieras, kalbėseną ar net aprangą. Kaip jau minėjau, kai aš šalia, žmonėms ramiau. Bet manau, kad tai yra labiau dvasininko, o ne lyderio požymis. Išvis manau, kad šiandieniniame pasaulyje, kur kiekviena idėja ar vizija yra labai lengvai vulgarizuojama, lyderiui net nebėra objektyvių sąlygų atsirasti. Šiandieniniai mūsų lyderiai – kvailumas, išsipūtęs skrandis ir vartotojiškumas, skatinantis mus leisti pinigus, kurių neturime daiktams, kurie mums nereikalingi – tam, kad padarytumėme įspūdį žmonėms, kurie mums nepatinka.
Politikai siekia tapti lyderiais. Ar iš kiekvienos asmenybės kompetetinga komanda gali nulipdyti lyderį?
Nesutinku su teiginiu, kad „politikai siekia tapti lyderiais“. Savo prigimtimi politikas yra labiau „problemų sprendėjas“, nuo seniausių laikų atsirandantis ten, kur žmonės nesugeba susikalbėti ar susitarti tarpusavyje – o tam lyderio savybės ne visada yra būtinos. Būtina visada suvokti karčią gyvenimišką tiesą – politika nėra kova tarp Gėrio ir Blogio, tai Bažnyčios prerogatyva. Politika yra kova tarp Chaoso ir Tvarkos. Politikas gal net ir neturi būti lyderis, nes jo svarbiausia užduotis – kad saulė rytoj patekėtų, kad iš krano bėgtų vanduo, ir šviesoforas rodytų atitinkamas spalvas. Kaip sakė vienas socializmo apologetas, „visuomenę nuo chaoso skiria vos trys negauti pavalgymai – pusryčiai, pietūs ir vakarienė“.
Kalbant apie asmenybes, galima sukurti įvaizdį, bet abejoju, ar įmanoma pakeisti pačią žmogaus prigimtį. Net ir pats įtakingiausias ar žiauriausias Lietuvos politikas vis tiek norės būti nuoširdžiai mylimas, darbo dienos pabaigoje prie vyno taurės artimo žmogaus draugiškai klausinėjamas, kaip sekėsi, švelniai glostomas – bet tai būna tik filmuose, ar ne? Gali atrodyti labai svarbus ir įtakingas lyderis, bet namuose tavęs lauks tik vienas draugas – šaltas, baltas ir nebylus šaldytuvas.
Nuolat girdime, kad prastėja šalies švietimo kokybė: mokytojai nesiveržia mokyti, mokiniai vis prasčiau išlaiko egzaminus. Nesiseka net su Švietimo ministerijos vadovais. Ką daryti?
Į šitą klausimą turėtų atsakinėti asmenys ir pareigūnai, gaunantys atlyginimą už tai, kad tokį atsakymą turėtų. O svarstant išimtinai hipotetiškai, jei aš turėčiau valdžią ir biudžetą, siekčiau atgaivinti didžiąją protestantiškąją tradiciją – suteikti aukščiausios kokybės išsilavinimą patiems vargingiausiems Lietuvos vaikams, iš kurių išaugtų dvasininkai, inžinieriai, mokslininkai, gydytojai ir mokytojai, - ir kartu taptų naujo lietuviškosios garbės atgimimo pagrindu.
Pasaulio istorijoje gausu diktatorių, kaip pvz. Putinas, kurie sugeba apdumti akis žmonėms bei pradėję atrodytų nuo mažiausio laiptelio, tapti „amžinais vadovais“. Kaip neleisti tam nutikti? Kaip laiku pastebėti netinkamas potencialaus lyderio savybes?
Pasaulis yra platus ir spalvingas, ir žmonių, gyvenančių už 200 kilometrų nuo Jūsų, požiūris, tikėjimas ar vertybinė skalė gali būti visiškai kitokia, nei vilniečių, ar žmonių, gyvenančių už 3000 kilometrų nuo Klaipėdos. Hitleris į valdžią atėjo visiškai legalių rinkimų keliu, Antanas Smetona tapo Lietuvos prezidentu perversmo būdu. Ar žmonija turėjo imtis priemonių, kad tai neatsitiktų? Vertinant iš laiko perspektyvos, be abejo. O tada? Ir šiais laikais turime santvarkų, sistemų ar valdovų, kurių, mūsų manymu, šiuolaikiniame pasaulyje yra anomalijos, tačiau jos egzistuoja, į mūsų nuomonę neatsižvelgdamos. Tas, kas yra lyderis mums, nebūtinai susilauks pagarbos kitur, o ir atvirkščiai.
Beje, Lietuvos rinkėjai rinkdamiesi šalies valdžią – taip pat tarsi nuolat suklysta. Bent tokią nuomonę girdime, kad jie nepatenkinti. Tačiau tai neskatina atsakingiau rinktis, priešingai – rinkimuose sulaukiama vis mažiau balsuojančių. Ką manote apie tai?
Nemanau, kad Lietuvos rinkėjai per pastaruosius 34 metus nors kartą buvo suklydę. Teisė reikšti nepasitenkinimą valdžia ar ja netikėti – vienas iš vertingiausių demokratijos elementų. „Atsakingumas“ politikoje yra labai reliatyvi sąvoka, nes net ir nebalsuojantis rinkėjas turi ir naudojasi viena svarbiausių savo prigimtinių teisių. Žmonės kovojo ir žuvo dėl to, kad kiti žmonės galėtų nebalsuoti tada, kai jie to nenori.
Jūs esate kilęs iš Klaipėdos? Papasakokite ar dar likę ryšių su pajūriu.
Aš, deja, gimiau ir augau Vilniuje. Vienok Klaipėda yra man svarbi, nes čia gimė mano vyresnysis brolis, kai per Lietuvos kadrų „atlietuvinimo“ vajų mano tėvas Algirdas Stanislovas Drukteinis tapo pirmuoju lietuviu – Klaipėdos jūreivystės mokyklos vadovu. Tai įvyko 1960 metais, ir mano tėvui, beje, tada buvo vos 23 metai! 1963 metais jis buvo perkeltas į Vilnių, kuris tapo mano gimtuoju miestu. Lyg tarp kitko – turiu ir nuosavybės pajūryje, deja, ne Klaipėdoje, nors į ją patekti įmanoma tik per Klaipėdą!
Sandra Žemaitytė