VŠĮ „SK tempas“ vadovė ir trenerė Rasa Paukšto Klaipėdos vaikus kulkinio šaudymo (pneumatika) meno moko jau devynerius metus. Atrodo, kad pats likimas, kuris moteriai nepagailėjo įvairiausių išbandymų, jos nepaleidžia. R. Paukšto pripažįsta, kad ši sporto šaka nesulaukia palaikymo iš miesto, nėra pelninga, tačiau šios veiklos uždarymo ją sulaiko vaikų susidomėjimas ir noras jiems padėti, suteikti pasitikėjimo savimi.
Kaip jūs susidomėjote kulkiniu šaudymu?
Kaip aš atsiradau šaudyme? Besimokant I-oje profesinėje mokykloje duonos kepėjos-tešlos paruošėjos profesijos Galinio pylimo gatvėje karinio parengimo mokytojas mus nuvedė į šaudyklą, kur visas mus studentes ir vienintelį grupės vaikiną suguldė ant žemės ir liepė šaudyti. Niekas nieko neaiškino, nerodė ir nedalino patarimų, tačiau man iš karto sekėsi. Vos pažiūrėjęs į mano taikinį šaudyklos treneris man pasiūlė lankyti šaudymo treniruotes. Nesidomėjau, bet kadangi nebuvau labai užsiėmusi tuo metu, pradėjau lankyti treniruotes. Po pusmečio su kitais jaunuoliais ir treneriu išvykome į pirmas mano varžybas Kaune. Tarp prizų nugalėtojams išvydau diską liemens tvirtėjimui ir visiems garsiai pasakiau, kad aš šiam daiktui taupiau pinigus, o varžybos man puiki galimybė jį laimėti. Niekas nepatikėjo, kad mano svajonė gali išsipildyti, nes neturinčiam patirties varžybose retai kada pasiseka, tačiau paskelbus nugalėtojų sąrašą bei įteikus prizus pas bendramokslius aš grįžau su išsvajotu daiktu rankose... Mano bendramoksliai negalėjo patikėti, bet tokia jau aš... Užtikrintai siekiu tikslo!
Laimėjimai ir juos lydintys prizai man patiko net labiau nei šaudymas ir man sekėsi. Aš daug dirbdavau, į varžybas vykdavau be streso, nes į laimėjimus žiūrėdavau ramiai: pasiseks – puiku, nepasiseks – irgi nieko tokio. Kai nesijaudini – geriau ir šaudai. Kulkinis šaudymas – labai sudėtinga sporto šaka, nes surinkę tą patį taškų skaičių gali pelnyti skirtingus rezultatus varžybų nugalėtojų lentelėje. Šaudant turi atiduoti visą save dabar ir čia. Jei tu bėgikas, tai matai kas bėga priekyje ir stengiesi tą sportininką aplenkti. Šaudyme tokio palengvinimo nėra, tu nematai kaip sekasi kolegoms, turi tik tos akimirkos galimybę.
Ko reikia norint tapti geru šauliu?
Auksinės kantrybės. Gebėjimo nugalėti savo emocijas. Jei susijaudinsi dėl netinkamo šūvio, nepataikysi ir sekančių, tad šauliai turi gebėti tvardyti save.
Beje, grįžkim į jūsų studentavimo metus. Netapote duonos kepėja?
Mane už pravaikštas atleido iš kepyklos, nes bėgiojau į šaudyklą... Anais laikais nepaisant to, kad aš to visai nenorėjau, turėjau baigusi mokslus du metus atidirbti Klaipėdos duonos kombinate. Tačiau mane tuo pat metu pakvietė dirbti į savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti draugijos šaudyklą Birutės g, kur patikėjo šaudymo trenerės pareigas. Taip vos 18-kos aš tapau šaudymo trenere. Po kelių metų prasidėjo Lietuvai lemtingi įvykiai atvedę mus į Nepriklausomybę. Kartu su iš šalies bėgančia sovietine armija buvo išvežti ir ginklai, šaudykla uždaryta, o aš likau be darbo...
Nuo 1991 m. Klaipėdoje nebeliko valstybinės šaudyklos?
Deja, bet taip.. Laimei veikia privačių šaudyklų, kaip įsikūrusi Minijos gatvėje, bet valstybinės jau daug metų nėra.
Kokios veiklos jūs ėmėtės po 1991 m.?
Vėtė ir mėtė mane gyvenimo bangos. Pradžioje dirbau valstybinėje apsaugos tarnyboje, budėjau prie pulto kaip operatorė. Darbas pamainomis, naktimis, man nelabai tiko, nes mano organizmas tokio ritmo negalėjo suprasti.
Dar besimokydama profesinėje mokykloje, vos būdama 16 metų, šaudykloje susipažinau su savo pirmu vyru, vos sulaukus 19-kos - gimė sūnus Gediminas. Sūnus Mantas gimė, kai man buvo 26-eri.
Vyras buvo šaltkalvis: pirkdavo, remontuodavo ir parduodavo mašinas, aš jam padėdavau automobilius parduoti. Plėtėm verslą, norėjom investuoti, tad užstatėme mano butą, norėdami gauti paskolą iš banko. Deja, krizė viską pakoregavo, verslas stojo, o paskolą teko mokėti. Kritom į bačką, t.y. praradom visus investuotus pinigus, nors aš visomis jėgomis stengiausi išsikapstyti. Pati varydavau automobilius parduoti į Baltarusiją, nes Lietuvoje mašinų nebebuvo įmanoma parduoti visai. Bankui buvome skolingi 5000 dolerių, kas tais laikais buvo didžiuliai pinigai, o butą norėjosi išpirkti... Nusprendžiau vaikus palikti vyrui, kuris dar remontavo mašinas, ir mamai, o pati išvykau ieškoti uždarbio į Ispaniją. Teko braškes rinkti, baseinui klijuoti plyteles, spiginant plius 50 laipsnių karščiui, dirbau restorano virtuvėje pagalbine darbuotoja, vėliau virėja... Galiausiai pašlijus santykiams su sutuoktiniu, iš artimųjų išgirdau, kad antra pusė manęs nebelaukia... Nors uždirbdavau Ispanijoje, susidariusias senas skolas man padėjo atiduoti mama: pardavė butą ir išmokėjo.
Galiausiai susiradau siuvėjos darbą, susipažinau su dabartiniu savo vyru Nerijumi bei nusprendžiau likti Ispanijoje, t.y. atsivežiau ten gyventi savo paaugusius vaikus. Jaunesnysis Ispanijoje pradėjo lankyti pirmą klasę ir greitai išmoko kalbos, o vyresnysis, septintokas, ten nepritapo, tad pamažu išsireikalavo, kad grįžtume į savo šalį. Taip ir įvyko. Susilaukiau savo jaunėlio sūnaus Luko. Vyrui, dirbančiam statybose puikiai sekėsi, tad nusprendėme pasiimti paskolą ir pasistatyti namą. Vos pradėjome statyti, vėl užklupo krizė... Namą vis dar statome, tačiau jau greitai planuojame dengti stogą.
Grįžusi į Lietuvą iš Ispanijos įsidarbinau pamainos vadove pirmajame Klaipėdos greitojo maisto restorane. Deja, šio darbo monotonijos neatlaikė mano stuburas, teko keisti profesiją. Sulaukiau pasiūlymo iš miesto savivaldybės sporto skyriaus, kad naujai atidaromas privatus tiras ieško šaudymo profesionalo galinčio jame dirbti. Taip ir vėl mano gyvenimas susisiejo su kulkiniu šaudymu. Netrukus norėdama treniruoti vaikus, atidariau nuosavą VŠĮ „SK tempas“, pradėjau rašyti programas, kad dalyvaučiau programose, galėčiau pretenduoti į neformaliam vaikų švietimui skiriamas lėšas. Pradžioje šaudymu daugiau domėjosi berniukai, dabar – daugiau nei pusė mano auklėtinių mergaitės. Jos turi daugiau kantrybės, kurios labai reikia šiai sporto šakai. Su vaikais važinėjame į varžybas, rengiu vasaros stovyklas. Ukrainoje prasidėjus karui sulaukiu vis didesnio suaugusiųjų susidomėjimo. Turi kelis suaugusiuosius, kurie ateina, praktikuojasi, dalyvauja varžybose.
Ar kulkinis šaudymas Klaipėdoje turi ateitį?
Vaikai sportuoja, kol lanko mokyklą, o sulaukę pilnametystės šią sporto šaką dažniausiai meta. Toliau treniruotis lieka mažuma. Jaunimas ieško savo gyvenimo kelio, ruošiasi būsimoms profesijoms... Iš šaudymo duonos, deja, nenusipirksi...
Bet šaudymas olimpinė sporto šaka, gal pavyktų išauginti būsimų Klaipėdą garsinančių sportininkų?
Deja, iki šiol kulkinio šaudymo olimpiečiai ugdomi Alytuje, nes šio miesto valdžia daug dėmesio skiria šiai sporto šakai. Natūralu, kad iš ten kilę sportininkai dalyvauja ir olimpiadose. Įsivaizduojate, šio miesto meras vienai mergaitei padovanojo šiam sportui reikalingą priemonę – sportinį šautuvą.
Tuo tarpu Klaipėdoje situacija visiškai kita. Jau ne vienerius metus Klaipėdos miesto savivaldybės prašau skirti šaudyklai tinkamas patalpas ir nesulaukiu... Šiuo metu VŠĮ „SK tempas“ lankantys vaikai treniruojasi Taikos prospekte esančiose patalpose, kurios greitai bus nugriautos, o toje vietoje netrukus išdygs naujas prekybos centras. Be to, esamos patalpos labai blogo stovio: stogas kiauras, vanduo bėga, net čia laikomi sportiniai šautuvai rūdija, neatlaiko drėgmės... Kai kreipiuosi į Klaipėdos miesto savivaldybę sulaukiu atsakymo, kad patalpų kokių jums reikia, t.y. dvylikos metrų ilgio, laisvų neturime. Visur sudarytos sutartys, kurių negalima nutraukti. 
Esu gavusi pažadą, kad situacija turėtų pasikeisti. Laukiu...
Ar nesinori viską mesti?
Rankos man svyra nuo šios situacijos, o laikausi iš paskutinių jėgų dėl vaikų. Matau, kad jiems ši sporto šaka patinka, kad čia jie gerai jaučiasi, atsiveria naujoms galimybėms. Klaipėdoje kultivuojamos įvairios sporto šakos, tačiau dauguma jų skirtos komandinėms rungtims, o kur dėtis vaikams individualistams? Sutikime, kad vis daugėja į kompiuterinius žaidimus įnikusių, viršsvorio kamuojamų vaikų, kurie gėdijasi aplinkinių. Intensyviai rezultato siekiančiose, komandinėse sporto šakose jie nelaukiami, o aš – laukiu visų.
Neseniai neakivaizdžiai baigėte Klaipėdos universitetą?
Taip, tuo labai didžiuojuosi. Pagal diplomą esu vaikystės pedagogė, tad galiu dirbti darželyje. Įsidarbinau neformalaus ugdymo mokytoja Klaipėdos vaikų lopšelyje-darželyje „Papartėlis“, kurį kažkada baigė ir mano vaikai, kūno kultūros mokytoja. Džiaugiuosi vaikais ir juos labai myliu. Darželyje vaikai šaukia mano vardą, apkabina. Ir ne tik darželyje, parduotuvėje pamatę bėga apsikabinti.
Esate ilgametė „Volungėlės“ seniūnaitė?
Buvau kelias kadencijas ir planuoju vėl dalyvauti konkurse. Negaliu ramiai žiūrėti į mūsų miesto problemas – noriu jas spręsti, tad vis prisiimu įvairių veiklų. Daugybę metų dirbu rinkimų apylinkės pirmininke, nors po kiekvienų rinkimų, pavargusi žadu, kad daugiau jau niekada...
Esate geras žmogus, patyręs daugybę netekčių? 
Išlaidojau visus savo artimuosius: mamą, tėvą, brolį, galiausiai – savo vyriausią sūnų... Jei sakoma, kad laikas viską gydo, netiesa... Tas skausmas neslopsta. Ypač po sūnaus netekties stengiuosi pasinerti į dar daugiau visuomeninių veiklų ir taip pasimiršti. Neseniai dar tapau savo daugiabučio namo bendrijos pirmininke: niekas nenorėjo imtis šios pozicijos, nusprendžiau padėti...
Didžiausia svajonė?
Pagaliau gyventi savo name... Ryte išeiti į savo terasą su puodeliu baltos kavos ir pasitikti saulėtekį kartu su belgų avigane Nika... Prie stalo per šventes susėsti su vaikais ir trimis anūkais.
Manau, jog gyvenime buvau laiminga, nors buvo visko. Ir juodo, ir balto, ir spalvoto. Norėčiau, jog mano vaikai būtų laimingesni nei aš...
Agnė Benetytė